Ugdymo proceso metu, taip pat ir per pertraukas, drausti naudojimąsi asmeniniais išmaniaisiais įrenginiais ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigose nuo 1 iki 10 klasės. 

Suprantame, kad kiekviena mokykla yra unikali ir skirtinga. Tačiau daugybė tyrimų bei UNESCO rekomendacijos rodo, jog vieningas, aiškus išmaniųjų telefonų ribojimas mokyklose labai padeda vaikams: jie geriau sutelkia dėmesį, patiria mažiau patyčių, lengviau mokosi ir bendrauja. Visuotinai ribojant telefonus, visi mokiniai gauna vienodas sąlygas, o mokytojams tampa paprasčiau užtikrinti drausmę, kurti įsitraukimą skatinančią ugdymo aplinką.

Pertraukos – svarbi mokymosi proceso dalis, kai mokiniai ilsisi, bendrauja tarpusavyje ir grįžta į klases pailsėję. Mūsų smegenims laikas ekrane yra pakartotinės stimuliacijos dozė. „Pertrauka telefone“ neužtikrina psichologinio, kognityvinio ar socialinio poilsio. Ją geriau pakeisti gyvu bendravimu su draugais, judėjimu, tyliu buvimu ar tiesiog stebėjimu, kas vyksta aplinkui – tokia „tyla“ smegenims iš tiesų suteikia atokvėpio ir padeda efektyviau mokytis. Visiškas telefono nebuvimas mokyklos aplinkoje padeda užtikrinti vienodas sąlygas, moko bendravimo „gyvai“, gerina socialinius įgūdžius ir bendrą emocinę savijautą. Todėl draudimo nuoseklumas – tiek per pamokas, tiek per pertraukas – duoda didesnę naudą nei laikinas telefonų išjungimas tik pamokų metu.

Iš praktikos, drausti pamokų metu, bet leisti – pertraukų metu yra vienas mažiausiai pasiteisinusių ir sunkiausiai įgyvendinamų sprendimų, sukeliančių daug nepasitenkinimo ir nusivylimo, nes sunku užtikrinti ir tvarką, ir patirti telefonų nebuvimo ugdymo procese privalumus.

Tinkamai, sveikai ir nežalojant savęs naudotis išmaniaisiais įrenginiais turime mokytis nuolat. Visgi situacija, kurioje atsidūrėme, rodo, kad veikti turime nedelsiant. Nenuvertinkime mokyklos kasdienybės ir formalaus ugdymo iššūkių, susijusių su asmeninių telefonų naudojimu, tenkančių pedagogams ir administracijai.

Savikontrolės ugdymas yra svarbus dėmuo, bet jis reikalauja ir susitarimų, ir nuoseklaus pedagoginio darbo, ir aiškių ribų. Todėl, nors edukacija apie skaitmenizacijos iššūkius yra neabejotinai svarbi, ribojimų reikšmė dėl to – ne mažesnė, tai ir yra žingsnis link atsakingo naudojimo įpročių.

Juk ir kitas netinkamas priemones ribojame iki tam tikro amžiaus, kad smegenys būtų pakankamai pasiruošusios su iššūkiais tvarkytis ir priimti įsisąmonintus sprendimus.

Jei pasikliautume tik vaikų asmeniniu pasirinkimu, t. y. nedraustume, dalis moksleivių – ypač jaunesniųjų – neturėtų tinkamų įgūdžių savarankiškai reguliuoti laiką prie ekranų.

Galime tik įsivaizduoti, pavyzdžiui, kiek gyvybių prarastume, jeigu saugos diržų segėjimas ar greičio ribojimai vis dar būtų neprivalomi ir vairavimo kultūrą mėgintume diegti su diskusijų ir švietimo pagalba.

Tyrimų rezultatai rodo, kad kai mokyklose oficialiai draudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais, pagerėja mokinių pažymiai, ypač tų, kuriems mokytis įprastai sekasi sunkiau. Tai gali sumažinti patyčias (dauguma jų – skaitmeninės, nemaža dalis – nufilmuojant ar fotografuojant kitus mokinius mokykloje ar jos teritorijoje). Didelė pagunda nuolat tikrinti socialinius tinklus ar žaisti žaidimus trukdo ir mokymosi procesui, ir formuotis sveikiems įpročiams.

Įvairios šalys imasi spręsti iššūkius, susijusius su neigiamu telefonų naudojimu vaikams ir paaugliams. Nuo 2018 m. Prancūzija draudžia telefonų ir planšečių naudojimą mokyklose (taip pat ir pertraukų metu) jaunesniems nei 15 m. Belgija draudžia telefonais naudotis jaunesniems nei 12 metų mokiniams. Nyderlandai ir Vengrija uždraudė pernai. Ispanija ir Graikija draudžia naudoti pamokų metu. Remiantis praėjusių metų rudenį paskelbtais UNESCO duomenimis, daugiau nei 60 šalių įstatymais ar taisyklėmis draudžia naudoti išmaniuosius telefonus klasėse. 

Danija mūsų iniciatyvai įsibėgėjus skelbia ketinanti uždrausti mobiliuosius telefonus mokyklose ir popamokiniuose klubuose, atsižvelgdama į vyriausybinės komisijos rekomendacijas, kurios taip pat pataria vaikams iki 13 metų neturėti savo išmaniojo telefono ar planšetinio kompiuterio.

Taip, taisyklės dėl telefonų naudojimo ugdymo procese turi galioti visiems, ne tik mokiniams, bet ir mokytojams.

Sutinkame, kad suaugusieji taip pat turi išmokti valdyti savo laiką prie ekranų, būti pavyzdžiu ir suvokti, kokią įtaką jų įpročiai daro vaikams. Tačiau tai nereiškia, kad taisykles apie vaikų ekranų laiką galima atidėti ir laukti kol suaugę „susitvarkys“. Būtent vaikystėje formuojasi daugelis elgesio modelių, kurie taps kasdienybe suaugus. Jei jau ankstyvajame amžiuje vaikai nebus mokomi saikingai naudotis technologijomis, jiems bus dar sunkiau to išmokti suaugus. Be to, kitaip nei suaugusių, vaikų ir paauglių smegenys vis dar vystosi, todėl jie jautresni priklausomybei, patyčioms ir kitoms psichologinėms grėsmėms internete. O suaugusieji pirmiausia atsako patys už save.

Mokyklos privalo aprūpinti ugdymui skirta medžiaga, jeigu ji skaitmeninė – suteikti priemones. Ypač tai pasakytina apie atsiskaitymus, testus, taip pat ir kitų užduočių atlikimą.

Naudodami asmeninius vaikų telefonus ugdyme, susiduriame su atskirties ir „stūmimo į skaitmeną“ problema – ne visų mokinių telefonai vienodi. Skiriasi modeliai, ekrano dydžiai, interneto prieiga ir pan. Yra vaikų, kurie asmeninių telefonų dar neturi. Tad tinkamesnė alternatyva – mokyklos parūpinti įrenginiai.

Iš pažiūros kelios minutės prie telefono atrodo nereikšminga smulkmena. Suaugusieji ir patys neretai naršo laisvu momentu. Tačiau vaikų ir paauglių smegenys yra besiformuojančios. Trumpas naršymas gali tapti nuolatinis, ypač jeigu vaikas turi polinkį į impulsyvų elgesį. Tuomet nebelieka laiko tikrai pertraukai, kurios tikslas pailsinti protą ir psichiką nuo intensyvaus informacijos srauto, pabendrauti su draugais, pasivaikščioti. Laikas prie ekrano neleidžia smegenims iš tiesų pailsėti.

Mokinių buvimo mokykloje metu už jų sveikatą atsakomybę prisiima ugdymo įstaiga, jos administracija, mokytojai, specialistai. Tėvai gali ir turi limituoti laiką po pamokų ir laisvadieniais.

Tėvų indėlis – neginčijamas. Tačiau nors tėvai gali nustatyti ribas, mokykloje jiems fiziškai sunku ar neįmanoma prižiūrėti vaikų telefono naudojimo. Sumažinti blaškančių pranešimų, socialinių tinklų ar žaidimų poveikį galima veiksmingiau, kai mokyklos aplinkoje galioja vieningos taisyklės.

Svarbu paminėti, kad ne visos šeimos turi vienodą supratimą ar žinias apie sveiką laiką prie ekranų. Aiškios mokyklos taisyklės padeda sukurti vienodas sąlygas visiems ir mažinti galimas patyčias dėl nevienodo telefono prieinamumo.

Apeliuojantiems į BBC straipsnį. 

Būtų svarbu atsiversti pačią BBC tekste pristatomą mokslinę publikaciją, kur detaliai aprašomi tyrimo rezultatai ir juos atidžiai įsiskaityti bei kritiškai ir analitiškai įvertinti.

Straipsnyje sakoma, kad: “This study therefore provides further evidence of the adverse consequences from increased smartphone and social media use, and that lowering phone and social media use is important.”  // „Todėl šis tyrimas dar kartą įrodo, kad dažnesnis išmaniųjų telefonų ir socialinės žiniasklaidos naudojimas turi neigiamų pasekmių ir kad svarbu sumažinti telefonų ir socialinės žiniasklaidos naudojimą.“

Atidžiau pasigilinus į tyrimo rezultatus, matome, kad: 1) nematuojamas pokytis, o tik lyginamos mokyklos, kuriose ribojamas ir neribojamas telefonų naudojimas pamokose; taigi neteisinga teigti, kad draudimai neduoda pokyčio; šitaip teigti būtų galima tik tada, kai pirmiausia būtų pamatuota paauglių savijauta ir rezultatai, tada įvesti ribojimai ir po metų pamatuota vėl; 2) tyrimo rezultatai aiškiai rodo, kad: “Increases in smartphone and social media time, were associated with increases in disruptive classroom behaviour across all measured time periods (Table 4, Table 5). Increased smartphone and social media time was also associated with poorer English and Maths attainment across nearly all measured time periods (Table 4, Table 5).” // „Išmaniųjų telefonų ir socialinės žiniasklaidos priemonių naudojimo laiko padidėjimas buvo susijęs su destruktyvaus elgesio klasėje padidėjimu visais matuojamais laikotarpiais (4 lentelė, 5 lentelė).

Didesnis išmaniųjų telefonų ir socialinės žiniasklaidos priemonių naudojimo laikas taip pat buvo susijęs su prastesniais kalbos (nacionalinės) ir matematikos pasiekimais beveik visais matuojamais laikotarpiais (4 lentelė, 5 lentelė).“ 

Šalia to, būtent mokyklose, kuriose ribojamas telefonų naudojimas, naudojimosi trukmė reikšmingai mažesnė. Taip, ji tik nesikeičia laisvadieniais. Bet bent jau buvimo mokykloje metu yra mažesnė. 

Galima galvoti, kad vaikai ir paaugliai „bandys atsigriebti“ savaitgaliais, už laiką būnant neprisijungus darbo dienomis, ką iš dalies rodo šio tyrimo rezultatai. Todėl ir pabrėžiama, kad labai svarbu NE TIK drausti, bet ir imtis kitų priemonių, edukuoti, didinti vaikų ir tėvų sąmoningumą, investuoti į vaikų užimtumą ir t. t.  

Tikrai nuostabu skaityti soc. tinkluose komentarus apie šeimas, kuriose vaikai turi pagarbius santykius su tėvais, puikius socialinius ir savireguliacijos įgūdžius ir yra išmokę atsakingai naudotis technologijomis.

Tokių pavyzdžių, kai telefonas automatiškai nereiškia žalos, yra daug – ir nuostabu apie tai skaityti, kad su tėvų pagalba kritiškai pasirenkamas turinys, tėvų domėjimasis vaikų veiklomis ir sudarymas sąlygų ekranui alternatyvioms veiklom veda prie to kad telefonas tik praturtina vaikų patirtį.

Tačiau, deja, realybė – labai įvairi. Yra daugybė vaikų, kuriems tėvai neturi laiko ar resursų domėtis jų veiklomis ar ekranuose jiems prieinamu turiniu.

Ne visiems vaikams tėvai gali nupirkti „gero turinio platformas“ ar įdiegti kokybiškas mokomąsias programėles. Taip pat ir ne visi suaugusieji patys moka atsirinkti turinį ar galbūt netgi jie patys kovoja su priklausomybe nuo ekranų.

Kad mokykloje visi jaustųsi vienodai – tiek tie, kurie gyvena itin sąmoningose ir dėmesingose šeimose, tiek tie, kurie yra labiausiai pažeidžiami ar stokoja priežiūros – kartais tiesiog būtinos bendros taisyklės.